- Joined
- Jun 24, 2021
- Messages
- 1,643
- Solutions
- 2
- Reaction score
- 1,753
- Points
- 113
- Deals
- 666
Psilocibinai ir švirkščiamieji opiatai
Psilocibinas yra natūralus psichodelinis junginys, randamas tam tikrų rūšių grybuose, paprastai vadinamuose "magiškaisiais grybais". Prarijus psilocibinas organizme virsta psilocinu - aktyviuoju metabolitu, lemiančiu psichoaktyvųjį poveikį.
Pagrindinis psilocibino veikimo mechanizmas - serotonino, neurotransmiterio, kuris atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant nuotaiką, pažinimą ir suvokimą, moduliacija. Prisijungdamas prie serotonino receptorių, ypač 5-HT2A, psilocinas padidina tam tikrų smegenų sričių, ypač prefrontalinės žievės, kuri yra susijusi su aukštesnio lygio funkcijomis, tokiomis kaip mąstymas, dėmesys ir sprendimų priėmimas, jaudrumą. Dėl šio padidėjusio jaudrumo padidėja ryšys tarp skirtingų smegenų sričių, kurios paprastai tiesiogiai nesusisiekia, o tai padeda paaiškinti gilius sąmonės, suvokimo ir emocijų pokyčius, patiriamus psilocino kelionės metu.
Vienas iš pagrindinių psilocibino poveikio bruožų yra jo poveikis numatytojo režimo tinklui (DMN) - smegenų sričių, susijusių su savireferenciniu mąstymu, ego ir laiko suvokimu, tinklui. Normaliomis sąlygomis DMN yra gana aktyvus, užtikrinantis vientisą savimonės jausmą ir padedantis išlaikyti stabilų tapatybės pojūtį. Tačiau psilocibinas laikinai sumažina DMN aktyvumą, dėl to ištirpsta ego - šis reiškinys dažnai apibūdinamas kaip "ego mirtis" arba vienovės su visata jausmas. Manoma, kad šis DMN aktyvumo sumažėjimas prisideda prie mistinių ar dvasinių išgyvenimų, apie kuriuos pasakoja daugelis psilocibino vartotojų.
Švirkščiamieji opiatai, tokie kaip heroinas, morfinas ir fentanilis, yra galingi narkotikai, kurie veikia prisijungdami prie specifinių receptorių galvos ir nugaros smegenyse, nugaros smegenyse ir kitose kūno dalyse. Šie receptoriai, vadinamieji opioidiniai receptoriai, yra endogeninės opioidų sistemos, padedančios reguliuoti skausmą, atlygį ir emocines reakcijas, dalis. Kai švirkščiami opiatai, jie imituoja natūralias organizmo skausmą malšinančias chemines medžiagas, pavyzdžiui, endorfinus, tačiau jų poveikis yra daug stipresnis ir ilgiau trunkantis.
Sušvirkšti šie opiatai greitai patenka į kraują ir, perėję kraujo-smegenų barjerą, pasiekia centrinę nervų sistemą. Pagrindiniai opioidų receptoriai, susiję su šių vaistų poveikiu, yra mu-opioidų receptoriai. Kai šiuos receptorius aktyvuoja opiatai, jie sumažina skausmo signalų perdavimą, slopindami neurotransmiterių, tokių kaip medžiaga P ir glutamatas, kurie dalyvauja skausmo pojūtyje, išsiskyrimą. Dėl to pasireiškia stiprus analgezinis (skausmą malšinantis) poveikis, todėl opiatai veiksmingai padeda malšinti stiprų skausmą.
Opiatai ne tik malšina skausmą, bet ir sukelia daug kitų poveikių. Vienas iš ryškiausių - stiprus euforijos arba "pakilimo" jausmas, ypač tokių narkotikų kaip heroinas, kai jie švirkščiami į veną. Šį euforijos pojūtį sukelia greitas dopamino išsiskyrimas smegenų atlygio keliuose, ypač tokiose srityse kaip nukleus accumbens. Dopaminas yra neuromediatorius, atliekantis pagrindinį vaidmenį malonumo ir atlygio jausmuose, o dopamino antplūdis po opiatų švirkštimo sustiprina elgesį, susijusį su narkotikų ieškojimu, ir prisideda prie didelės priklausomybės galimybės.
Opiatai veikia ne tik skausmo suvokimą, bet ir emocines bei psichologines būsenas. Jie mažina nerimą, sukelia ramybės ir atsiribojimo nuo streso jausmą. Tačiau vartojant pakartotinai, smegenys prisitaiko prie narkotiko buvimo, todėl atsiranda tolerancija, kai tam pačiam poveikiui pasiekti reikia vis didesnių dozių. Ši tolerancija prisideda prie priklausomybės ciklo, nes vartotojai didina dozes, kad išlaikytų norimą euforijos ar skausmo malšinimo lygį. Ilgainiui išsivysto fizinė priklausomybė, t. y. organizmui reikia vaisto, kad jis normaliai funkcionuotų, o kai vaisto nėra, atsiranda abstinencijos simptomų.
Psilocibino ir švirkščiamųjų opiatų derinys gali sukelti sudėtingą poveikio sąveiką dėl jų skirtingo farmakologinio poveikio. Psilocibino gebėjimas sukelti gilius emocinius ir suvokimo pokyčius gali sustiprinti subjektyvų opiatų sukeltos euforijos patyrimą, galintį sukelti gilesnę disociaciją ar sumišimą. Tačiau psilocibinas taip pat gali išprovokuoti nerimą ar paranoją, ypač kartu su opiatų sukelta sedacija, todėl emocinę patirtį gali būti sunku kontroliuoti.
Didelį pavojų kelia švirkščiamųjų opiatų poveikis centrinei nervų sistemai, ypač jų slopinamasis poveikis kvėpavimui. Psilocibino psichoaktyvusis poveikis to nesumažina, todėl vartotojai gali mažiau suvokti gyvybei pavojingą kvėpavimo slopinimą, kuris gali pasireikšti vartojant dideles opiatų dozes, arba mažiau reaguoti į jį, todėl padidėja perdozavimo rizika.
Moksliniais tyrimais taip pat nagrinėjamas psilocibino potencialas gydant priklausomybę nuo opioidų, nes kontroliuojamoje terapinėje aplinkoje jis gali padėti sumažinti potraukį ir padėti psichologiškai gydytis. Tačiau duomenų apie šių vaistų derinimą yra nedaug.
Nesusidūrėme su patvirtintais duomenimis apie ūmias ir mirtinas būkles, susijusias su šiuo deriniu. Kartu nėra jokių vertingų teigiamo rekreacinio poveikio požymių, kurie galėtų padengti šio derinio riziką.
Galiausiai šis derinys kelia didelę riziką, ypač dėl stipraus ir potencialiai mirtino opiatų poveikio kvėpavimo takams.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta pirmiau, rekomenduojame su šiuo deriniu elgtis labai atsargiai.
Last edited by a moderator: