- Joined
- Jun 24, 2021
- Messages
- 1,643
- Solutions
- 2
- Reaction score
- 1,751
- Points
- 113
- Deals
- 666
LSD ir švirkščiamieji opiatai
LSD (lizergo rūgšties dietilamidas) veikia sąveikaudamas su smegenų neuromediatorių sistemomis, pirmiausia su serotonino sistema. Serotoninas, arba 5-hidroksitriptaminas (5-HT), dalyvauja reguliuojant nuotaiką, suvokimą ir pažinimą. LSD poveikis ypač sutelktas į 5-HT2A receptorių, serotonino receptorių potipį, kurio didelė koncentracija randama smegenų žievėje ir kitose smegenų srityse, susijusiose su jutiminiu suvokimu ir aukštesnio lygio mąstymu.
Patekęs į smegenis, LSD prisijungia prie 5-HT2A receptorių ir juos suaktyvina. Šis suaktyvinimas ne tik imituoja įprastinį serotonino poveikį, bet ir sudėtingai sutrikdo įprastinius signalinius kelius. Dėl to labai pasikeičia suvokimas, mąstymas ir emocijos. Šis sutrikimas gali būti suprantamas keliais pagrindiniais būdais:
1. Jutiminis apdorojimas ir suvokimas: 5-HT2A receptoriai yra labai susiję su jutiminės informacijos apdorojimu, ypač tokiose srityse kaip regos žievė ir klausos centrai. Kai LSD prisijungia prie šių receptorių, pasikeičia jutiminės informacijos interpretavimas. Dėl to atsiranda ryškių regos iškraipymų ar haliucinacijų, pakinta klausos pojūčiai, pasikeičia erdvės ir laiko suvokimas.
2. Padidėjęs žievės sužadinimas: LSD stimuliuoja glutamato, kuris yra pagrindinis smegenų jaudinantis neuromediatorius, išsiskyrimą. Dėl to padidėja žievės aktyvumas, ypač tose srityse, kurios susijusios su regos ir jutimų apdorojimu. Smegenys tampa hiperaktyvios apdorodamos dirgiklius. Tai viena iš priežasčių, kodėl vartotojai dažnai praneša apie padidėjusį suvokimą ar detalių padidėjimą.
3. Pakitęs smegenų sričių tarpusavio ryšys: LSD skatina intensyvesnį ryšį tarp smegenų regionų, kurie paprastai nesąveikauja taip tiesiogiai. Tyrimai, atlikti naudojant funkcinį magnetinį rezonansą (fMRI), parodė, kad LSD patyrimo metu smegenų tinklai, kurie paprastai yra atskirti, pradeda laisviau sąveikauti. Pavyzdžiui, regos žievė gali daugiau bendrauti su numatytojo režimo tinklu (angl. default mode network, DMN), kuris susijęs su savireferencinėmis mintimis ir ego. Tai gali paaiškinti, kodėl narkotikų vartotojai dažnai patiria ego ištirpimo jausmą, kai ribos tarp jų ir išorinio pasaulio tarsi išnyksta, o tai lemia vienybės arba vienybės su aplinka pojūtį.
4. Poveikis numatytojo režimo tinklui (DMN): DMN yra smegenų sričių, kurios yra aktyvios, kai nesame sutelkę dėmesio į išorinį pasaulį, pavyzdžiui, svajojant, atliekant introspekciją ir savirefleksiją, rinkinys. LSD sutrikdo normalų DMN veikimą, o tai, manoma, prisideda prie ego ištirpimo arba savojo tapatumo praradimo patirties. Vartotojai dažnai pasakoja, kad jaučiasi tarsi peržengę savojo "aš" pojūtį, jaučia ryšį su viskuo, kas juos supa.
5. Dopamino ir noradrenalino aktyvumas: Nors pagrindinis LSD poveikis pasireiškia per serotoniną, jis taip pat sąveikauja su dopamino ir norepinefrino receptoriais. Dopaminas dalyvauja smegenų atlygio ir malonumo keliuose, o noradrenalinas veikia susijaudinimą ir budrumą. Ši sąveika gali paaiškinti kai kuriuos LSD stimuliuojančius ir euforizuojančius poveikius, taip pat padidėjusį emocinį intensyvumą ir energijos lygį kelionės metu.
Švirkščiamieji opiatai, tokie kaip heroinas, morfinas ir fentanilis, veikia sąveikaudami su smegenų opioidų receptoriais, kurie yra natūralios organizmo skausmo ir atlygio sistemos dalis. Šie receptoriai yra išsidėstę visoje centrinėje nervų sistemoje ir paprastai juos suaktyvina endorfinai - natūralios organizmo skausmą malšinančios cheminės medžiagos. Švirkščiami opiatai užtvindo smegenis ir kūną stipriais sintetiniais arba natūraliais junginiais, kurie prisijungia prie šių opioidinių receptorių ir sukelia įvairius fiziologinius ir psichologinius poveikius.
Kai opiatai pasiekia smegenis, jie pereina hematoencefalinį barjerą ir pirmiausia prisijungia prie mu-opioidinių receptorių. Šie receptoriai yra sutelkti galvos smegenų srityse, reguliuojančiose skausmą, atlygį ir emocinį atsaką, pavyzdžiui, smegenų kamiene, limbinėje sistemoje ir nugaros smegenyse. Jungdamiesi prie šių receptorių, opiatai slopina skausmo signalų perdavimą, todėl sukelia analgezinį (skausmą malšinantį) poveikį. Štai kodėl švirkščiamieji opiatai vartojami medicinoje stipriam skausmui malšinti, pavyzdžiui, morfinas, kuris dažnai skiriamas ligoninėse nuo ūmaus skausmo po operacijos ar sužalojimo.
Be skausmo malšinimo, opiatai taip pat skatina didelio kiekio dopamino išsiskyrimą smegenų atlygio grandinėje, ypač branduolio branduolyje. Dopaminas yra neuromediatorius, susijęs su malonumu ir atlygiu, o šis dopamino antplūdis sukelia intensyvų euforijos ir geros savijautos jausmą.
Kiekvienas opiatas pasižymi šiek tiek skirtingu profiliu. Pavyzdžiui, heroinas, patekęs į smegenis, greitai virsta morfinu, bet kadangi jis greičiau pereina kraujo-smegenų barjerą, poveikis jaučiamas intensyviau ir iš karto, palyginti su kitais opiatais. Kita vertus, fentanilis yra daug stipresnis už heroiną ar morfiną - apie 50-100 kartų stipresnis už morfiną. Net ir nedidelis fentanilio kiekis gali sukelti stiprų skausmo malšinimą ir euforiją, tačiau jis taip pat kelia daug didesnę perdozavimo riziką, nes slopina smegenų gebėjimą reguliuoti kvėpavimą.
LSD ir švirkščiamųjų opiatų derinimas sukelia daugybę sudėtingų ir potencialiai pavojingų poveikių.
Vienas iš reikšmingų pavojų yra kvėpavimo slopinimas. Opiatai slopina kvėpavimą, veikdami smegenų kamieną, o didelės opiatų ar stiprių opioidų, tokių kaip fentanilis, dozės gali sukelti mirtiną kvėpavimo nepakankamumą. Nors LSD tiesiogiai kvėpavimo neveikia, jis gali iškreipti suvokimą ir vertinimą, taip galėdamas užmaskuoti įspėjamuosius artėjančio perdozavimo požymius. Abiejų medžiagų paveiktas asmuo gali neatpažinti opiatų sukelto pavojingo sedacijos lygio arba į jį nereaguoti, todėl perdozavimo tikimybė yra daug didesnė.
Be to, kadangi LSD gali sukelti hiperaktyvumą ar neramumą, tai gali paradoksaliai laikinai paslėpti raminamąjį opiatų poveikį, suteikdamas klaidingą saugumo jausmą prieš staigų perdozavimą.
Psichologiniu požiūriu LSD haliucinogeninės savybės gali smarkiai paveikti nuotaiką ir mąstymą. Kartu su opiatais vartojant opiatus, intensyvi opiatų sukelta euforija gali sukelti sustiprintus emocinius ar net dvasinius išgyvenimus. Tačiau yra ir emocinės disreguliacijos rizika, kai LSD disociacinis ar haliucinacinis poveikis derinamas su opiatų sukeltu nutirpimu ir sukelia itin didelius emocinius svyravimus ar sumišimą. Vartotojai gali jaustis atitrūkę nuo tikrovės, patirti siaubingų iliuzijų, sustiprėti nerimas ir panika.
Be to, polisubstanciacijos vartojimas, susijęs su šiais narkotikais, yra susijęs su didesne ilgalaikių psichikos sveikatos problemų rizika. Lėtiniams vartotojams gali išsivystyti haliucinogenų sukeltas suvokimo sutrikimas (HPPD) arba nuolatinė psichozė, kurią gali pabloginti su opiatų vartojimu susiję psichologiniai abstinencijos simptomai.
Taigi LSD derinimas su švirkščiamaisiais opiatais sustiprina abiejų narkotikų keliamą pavojų, sukurdamas nenuspėjamą haliucinogenų perdėtos stimuliacijos ir opioidų sukeltos sedacijos mišinį, kuris smarkiai padidina perdozavimo, psichikos sveikatos krizių ir ilgalaikio smegenų funkcijos pažeidimo riziką.
Nesame susidūrę su patvirtintais duomenimis apie ūmias ir mirtinas būkles, susijusias su šiuo deriniu. Kartu nėra jokių vertingų teigiamo rekreacinio poveikio požymių, kurie galėtų pridengti šio derinio keliamą riziką.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta pirmiau, rekomenduojame su šiuo deriniu elgtis labai atsargiai.
Last edited by a moderator: